Labai ilgai galvojau ar apie visa tai rašyti, nes prirašyta jau šimtai nuomonių ir įkelta milijonai nuotraukų. Bet nusprendžiau kad vis tik derėtų parašyti, jei ne dėl skaitysiančių, tai bent jau dėl savęs. Ketinu apie viską po truputį, išskyrus planus, kurių, žinoma, turiu begales.
Istorija tokia, jog esu studentė ir atvažiavau čia su mainų programa - ne studijuoti, kaip kad mano artimieji mano, o keliauti, nes tai yra puiki galimybė tą daryti. Gyventi tenka nedideliame mieste - Zaragozoje, kuris yra jaukus ir tik vos didesnis už mano gimtąjį Vilnių. Beje liūdnas pastebėjimas, jog miestas nelabai populiarus turistų tarpe (nekalbu apie pliažinius turistus apskritai), kas yra keistoka, žinant jog jame stūkso maurų palikta be proto graži tvirtovė... ir kad apskritai miestas turi daug paveldo iš Cezario Augusto laikų (apie viską po truputį, bet Zaragoza - Cezaris Augustas, skambesys lyg ir panašus)...
Bet apie viską iš pradžių.
2016m. sausio 31d. - vasario 2d.
Pirmi mano pasivaikščiojimai buvo mano mylimojoje Barselonoje, kurią lankiau prieš šešerius metus. Tuomet spėjau aplankyti didžiąją dalį pagrindinių objektų tad šįkart galėjau sau leisti tiesiog mėgautis miesto dvasia.
Visų pirma, buvo nuostabu pabėgti iš labai šaltos Lietuvos.
Praeitą kartą lankantis Barselonoje buvau dar labai žalia keliautoja: tai buvo vos antra mano kelionė, ant sprando turėjau sūnėną ir bėgau kaip tikra paklaikusi turistė, kad kuo daugiau pamatyti. Ir kas įdomiausia, tada niekaip nesugebėjau rasti garsiojo gotikinio rajono (dabar pati puikiai suvokiu, kad aplink jį praeitą kartą vaikščiojome ratais ir net šalia jo gyvenau).
Tai rajonas, kurio didžioji dalis išlikusi nuo viduramžių laikų, taip pat yra dalis ir romėnų palikimo. Visas rajonas yra tarsi labirintas - visos gatvelės susijungusios ir išsišakoja į nedidelius skverus su fontanėliais ir skulptūromis.
Nepaisant dvasios, jausmo ir rajono grožio, kalbama, jog tai yra vienas populiariausių kišenvagių veiklos taškas.
Kita vieta, po kurią su dideliu malonumu klaidžiojau pusdienį, buvo Montjuic parkas, įkurtas ant kalvų ir nuo kurio atsiveria labai gražūs vaizdai:
Ir žinoma Tibidabo kalnas, kurio viršūnėje (512m) randame gotikinę Sagrat Cor bažnyčią ir atrakcionų parką. Kadangi kalną lankiau pirmomis vasario dienomis, nenusigandau, jog keltuvas neveikia (ir nepasidomėjau apie autobusą) ir įlipau į kalną pėstute. Esu ir aukštesnių įveikus, ne problema. Problema buvo ta, jog vidury kelio suvokiau, kad lipti teks auksčiau nei tikėjaus, vandens neturėjau pasiėmus, buvo apie 27 laipsnius karščio, saulė plieskė ir vienu momentu jau keikiausi. Bet aš paprastai lengvai nepasiduodu.
Čia realiai pati kelio pradžia, matosi, kaip Barcelona iš tiesų sudėliota iš kvardratėlių.
Šikart buvau mažiau turistė, daugiau ramiai vaikščiojanti ir su savimi būnanti studentė, įžengusi į naują gyvenimo etapą.
Atėjus įkvepimui parašysiu apie Huescą ir Zaragozą.